Knyga neprieinama
Režisūros istorija
PRATARMĖ
ĮŽANGA
1 paskaita. Valingas asmenybės galios impulsas.„Režisūra“ iki režisieriaus profesijos atsiradimo.Profesijos genezė, mėginimas ją apibrėžti.Režisūros krypčių bei mokyklų susisteminimas.Pirmieji režisieriai.
2 paskaita. Gyvenimo tiesos iššūkiai scenai.Xix a. antrosios pusės pozityvizmas ir režisierius –žmogaus prigimties, visuomenės raidos procesųtyrinėtojas; būties ir buities atkūrimas scenojegyvenimo formomis. Natūralizmas teatre. A. A ntoine’as, O. Brahmas ir „Laisvųjų“ teatrų sąjūdis. Hercogas Georgas II ir „meiningeniečiai“.
3 paskaita. Teatras, siekiantis įminti amžinąsias būties mįslespasitelkdamas vaizduotę. Simbolistinio teatro modelis. P. Forto ir A. M. Lugne-poe iššūkis natūralizmuiir simbolistinio teatro ieškojimai.W. Poelio pastangos atkurti W. S hakespeare’o laikųteatro modelį. Teatrinis tradicionalizmas.Režisieriaus, kaip literatūros interpretatoriaus, vaidmens augimas – H. Granville’
4 paskaita. K. Stanislavskio ir V. Nemirovičiaus-Dančenkos rusųteatro reformavimas, maskvos dailės teatro atidarymas.Dviejų skirtingų tipų režisierių bendrabūvis.K. Stanislavskis: nuo mėgėjų būrelio iki vaidybos sistemos sukūrimo, ieškant savos estetikos.V. Nemirovičiaus-Dančenkos atradimai.
5 paskaita. XIX–XX a. sandūros menų sintezė ir režisieriausreformuotojo, keičiančio teatro sampratą, iškilimas. W. R . Wagnerio idėjų poveikis scenos novatoriams.E. G. Craigas ir A. Appia: novatoriški pastatytų spektaklių ypatumai ir lemtingas poveikis teatro procesų raidai.Režisūros alchemija. Režisierius – savo vizijos įkūnytojas.
6 paskaita. E. G. Craigo ir K. Stanislavskio bendradarbiavimas ir polemika, statant „hamletą“. Priešingų režisūros tendencijų suartėjimas. F. Komisarževskio filosofinis ir romantinis teatras. E. Evreinovo mėginimas rekonstruoti senąjį teatrą. Gyvybingo teatrališkumo paieška. K. Mardžanišvilis ir nauji „laisvojo teatro“ ieškojimai. A. Tairovo rafinuotas estetiškumas.
7 paskaita. M. Reinhardtas – teatro magas ir pirmasis„kultinis“ režisierius. Cirko arenos bei kitų neteatriniųerdvių užkariavimas ir kamerinio spektaklio modeliosukūrimas. M. Reinhardto teatrinė imperija.Salzburgo festivalio ir schonbruno teatrinioseminaro įsteigimas. Režisūra – naujų teatro galimybių paieška ir virtuoziškai įvaldytas amatas.
8 paskaita. V. Mejerholdas – teatrinio grotesko meistras. Patirtis teatre nuo ankstyvos jaunystės. Simbolistinio teatro kūrėjas. 10 Metų imperatoriškųjų teatrų sistemoje. Avangardinė spektaklių, tarnaujančių revoliucijai, forma. Biomechanika. Klasikos perteikimas nauja teatro kalba. Didžiojo novatoriaus vaidmuo „socialistinio realizmo“ tragedijoje.
9 paskaita. Prancūzų režisūros mokyklos ypatumai. J. Copeau ir „veržimasis į absoliutą“.„Senoji karvelidė“ ir „keturių kartelis“ –spartus teatro modernėjimas, suaktualinantnacionalinės kultūros palikimą. Aukštos teatrinės kultūros spektakliai –platiesiems žiūrovų sluoksniams.Eksperimentai – režisūros „kasdienė duona“.
10 paskaita.Teatro epizavimo tendencijos. Ekspresionizmas teatre. Ilgametė E. P iscatoro teatrinė veikla. B. Brechtas: epinio teatro apoteozė ir atsiribojimo efektas. Epinio teatro įtaka: režisierius – visuomenės veikėjasir politikas. Tolesnė epinio teatro sklaida vokietijoje.Naujas teatrinės sintezės etapas. G. S trehleris – „lyrinis“ epikas.
11 paskaita. Siurrealistinis A. Jarry teatras ir A. A rtaudteatrinė veikla. Jo teatriniai manifestai ir„žiaurumo“ teatro teorija. J. L . Barrault –nuo A. Artaud bendradarbio iki comédie-française aktoriaus ir „totalinio“ teatro kūrėjo.
12 paskaita. P. Brookas su „žiaurumo“ teatro kauke ir be jos. Kelionės po kitas kultūras, naujų teatrinės komunikacijosgalimybių beieškant. „Ekumeninis“ teatras. J. Grotowskis – nuo tradicinių spektaklių ikilaboratorinių ieškojimų. Neribotos kūno galimybės ir„skurdusis“ teatras. Parateatriniai eksperimentai.
13 paskaita. Režisūros metodo ir stiliaus atnaujinimo ieškojimaiteatrinėje studijoje. Režisierius – aktorių grupės lyderisir pirminių teatrinės materijos atomų ieškotojas. Maskvos dailės teatro studijos. Skirtingi požiūriaiį studijos uždavinius. E. Vachtangovo „fantastinis“realizmas ir M. Čechovo metodas. K. S tanislavskio sistemos sklaida jav irbandymai sukurti reper
14 paskaita. Kino režisūros meistrai – O. Wellesas, E. I . Bergmanas, l. Viscontis – tarp scenos ir ekrano. Pasaulinę šlovę pelnęs kinas ir teatras,kuriam tebebuvo teikiama pirmenybė kino atžvilgiu
15 paskaita. Režisūra įvaldo XX a. „-izmus“ .Futuristinio teatro eksperimentai.Režisūra ir dada: hepeningo ištakos. Gyvenimo srauto valdymas. Režisierius – teatrinioįvykio už teatro ribų provokatorius.Amerikiečių teatrinis avangardas. J. Litlewood teatrinė veikla. E. Barba – „trečiasis teatras“ ir teatro antropologija.Režisuoja dramaturgai.
LITERATŪRA
© leidyba.lt