Anotacija

Monografijoje "Krikščioniškoji eschatologija. Doktrina apie mirtį ir paskutiniuosius dalykus" aptariama krikščioniškoji eschatologija. Tai mokymas apie mirtį ir paskutiniuosius dalykus: pasaulio pabaigą, visatos perkeitimą, paskutinį teismą, dangų, pragarą ir pan. Krikščioniškasis tikėjimas nėra vien tik abstrakčių dogmų ar nuo tikro gyvenimo atsietų teorinių svarstymų sistema, bet realiai pasaulyje veikiančio ir istorinėje patirtyje sutikto Dievo liudijimas. Būtent ši Dievo patirtis skatina žmogų tikėti ateitimi. Todėl tikėjimas yra tai. kas žmogui atveria ne tik aiškius ateities ir galimo gyvenimo horizontus, bet ir kviečia jį tos ateities ieškoti. Eschatologiją galima vadinti mokslu apie ateitį, viltį, amžinąjį gyvenimą, analizuojamą velykinio Kristaus įvykio kontekste.

Knygoje ""Krikščioniškoji eschatologija. Doktrina apie mirtį ir paskutiniuosius dalykus"" daug dėmesio skiriama tarpdalykiškumui. Šiandienos teologija, siekdama įtikinamai prakalbinti žmogų, negali „užsidaryti" tik savo tikėjimo teiginiuose, bet turi ieškoti sąlyčio taškų su kitais mokslais: psichologija, sociologija, astrofizika ir t. t. Mirtis ir pomirtinis gyvenimas analizuojami remiantis Biblija, Bažnyčios mokymu ir įvairių mokslo sričių mokslininkų teiginiais, pastebėjimais.
Monografijoje pateikiamos įvairių Stačiatikių ir Reformuotosios Bažnyčių teologų eschatologinės įžvalgos. Tai suteikia knygai ekumenizmo bruožų. Ypač daug dėmesio skiriama Jėzaus Kristaus įvykiui aptarti, kuris grindžia ir atbaigia krikščionišką viltį amžinuoju gyvenimu, juk Dangaus karalystė realiai yra prasidėjusi su Kristaus asmeniu ir bus ištobulinta amžių pabaigoje, kai laiko ir erdvės daugiau nebebus. Knygoje reiškiniai ir įvykiai aprašomi tik tiek, kiek įmanoma tai padaryti pasitelkus kalbą, paliekama vietos ir tylai, Dievo didybei bei visažinojimui.